Civilizacija kasdien sprendžia uždavinius, kurių tikslas - gerinti žmogaus gyvenimą. Prieš šimtmetį mūsų protėviai sirgdavo infekcinėmis ligomis, kovodavo su šalčiu ir badu. Dabar mūsų tokios problemos lyg ir nebeslegia. Šiuolaikiniai „priešai” daug klastingesni, labiau užsimaskavę. Dažniausiai netgi nesuprantame iš kur ir kodėl atsiranda vienokia ar kitokia liga. Vieni kaltina likimą, kiti karmą, treti šaukiasi Aukščiausiojo pagalbos, ketvirti teigia, jog kalta valdžia, neskirianti lėšų vis geresnei aparatūrai ar vaistams. O medikai dažnai jaučiasi don Kichotais, kovojančiais su vėjo malūnais. Rodosi, kuo daugiau dirbame, tuo daugiau problemų atsiranda. Ir jos „jaunėja”, t.y. paliečia vis jaunesnius visuomenės narius, vis sunkėja, vis reikalauja naujų sprendimų. Pavyzdžiui, viena iš baisiųjų civilizacijos rykščių - alergija. Šiandien retas vaikas neturi jautrumo (alergijos) vienai ar kitai, lyg ir natūraliai medžiagai. Vienus beria nuo maisto, kiti čiaudo nuo katinų ar žiedadulkių, treti - dūsta būdami savo namuose. Deja, tenka pripažinti, jog tai - mūsų pačių veiklos „vaisiai”. Patys sukūrėme ir įsileidome į savo namus, kaip pagalbininkus, daugybę cheminių medžiagų. Įsileidome ir nepaklausėme - kuo gi mokėsime už jų darbus?
Milžiniška, tiesiog neįsivaizduojama chemikalų, galinčių tapti alergenais, gausa labai apsunkina gydymo ir diagnostikos galimybes, mažina pasveikimo galimybes. Nesustabdomu greičiu didėjantis sergamumas alerginėmis, autoimuninėmis, degeneracinėmis, onkologinėmis ligomis verčia mąstyti, ką gi darome ne taip, kur problemų priežastys?

Retas kuris žino, jog visai neseniai pasaulinis gamtos fondas tyrė, kiek Europos gyventojų organizmuose susikaupę nuodingų, žmogaus rankomis sukurtų chemikalu. Dvylikoje Europos šalių buvo tirtos trijų kartų vienos šeimos moterys - senelės, motinos ir dukros. Mūsų kaimyninėje Latvijoje kiekvienos moters organizme, nepriklausomai nuo amžiaus grupės, buvo rasta vidutiniškai virš dvidešimt nuodingų cheminių medžiagų. Anūkės turėjo sukaupę tokį pat nuodų kiekį, kaip ir senelės. Išvada peršasi savaime - didžiausias cheminių medžiagų kiekis buvo įgytas per paskutinį dešimt-dvidešimt metų. Tirtos buvo pačios „kasdieniškiausios” medžiagos, tos, kurių apsuptyje paskutinius dešimtmečius džiugiai visi gyvename. Deja, niekas nesugeba prognozuoti, kaip veikia (veiks) toks chemikalų derinys mūsų organizmuose. Tuo labiau niekas nesiryžta galvoti apie jų veiklos pasekmes ateities kartoms. Susirgus artimam žmogui skėsčiosime rankomis ir dairysimės į dangų?

Tiesiog neįmanoma pagyti nuo daugelio ligų, kol gyvename apsupti nenatūralių, nuodingų medžiagų, kurios diena iš dienos skverbiasi į mūsų kūną ir neišvengiamai palieka savo pėdsakus. Vietoj blizgančios ir sterilios prabangos daug sveikiau rinktis natūralius, paprastus, nuo senovės žinomus, o ne sintetinius gaminius.

Pavyždžiui, visai neseniai indus plovėme tiesiog karštu vandeniu, esant reikalui naudodavome sodą ir nesijautėme pavargę nuo plovimo ar labai nevalyvi. Indai visuomet būdavo švarūs. Reklama mus įtikino, jog be „feirių” gyventi neįmanoma. Tad ir pilame jį vos ne ant kiekvieno arbatos puodelio. Įsivaizduokime šimtatūkstantinį miestą, kaip Kaunas ar Vilnius, kurio kiekvieno namo kiekviename bute vakare šeimininke plauna indus su plovikliu. Koks ploviklio kiekis miesto mastu? Netgi jeigu tai tik šimtas tūkstančiu butų ir kiekviename per vakarą išpilame tik penkis mililitrus, t.y.viena arbatinį šaukštelį ploviklio - miesto mastu tai jau penki šimtai litru ploviklio. Ir taip kasdien. Trys šimtai šešiasdešimt penkias dienas per metus. Tai tonos ploviklio, kurios patenka į bendrą mūsų gimtosios žemės vandens apykaitos ratą. Tai kiekis, kuris nuteka į upes, ežerus, šaltinius. Be ploviklių dar greta plaukia tualetų valikliai ir kvapikliai, šampūnai, skalbimo priemonės ir dar daug kitokių cheminės pramonės grožybių. Po to stebimės, jog mūsų vaikus beria vos įlipus į jūrą ar upę.

Norint būti sveikesniais, darbingesniais, mažiau alergiškais, privalome kiek įmanoma „pagydyti” savo kasdienę aplinką, padaryti ją maksimaliai švaria nuo įvairiu toksinių medžiagų. Kritiniu žvilgsniu turime pavaikščioti per savo namus ir peržvelgti - ko man (mums) iš tiesų nereikia, ko galima atsisakyti, be ko - apsieiti. Kur galime sumažinti cheminės pramonės kiekį ir tuo pačiu - jos poveikį mūsų organizmams.

Pabandykime pamąstyti, kur tyko pavojai. Pirmiausiai - maistas. Pagal Didžiosios Britanijos mokslininkų duomenis, maiste galima rasti iki tūkstančio sintetinių medžiagų. Taigi:

Rinkimės kuo natūralesnį ir kuo mažiau apdorotą maistą. Temperatūros įtakoje žūva daugelis vitaminų, dalis proteinų ir praktiškai visi fermentai. Virškindamas termiškai apdorotą maistą organizmas eikvoja savo fermentų rezervus, kurie nėra begaliniai. Kai trūksta fermentų ir vitaminų, nuolat jaučiame alkį, nuovargį.

Vaisius, daržoves, mėsos bei pieno produktus geriau įsigyti iš nedidelių, ekologinių ūkių. Ekologiniuose produktuose žymiai daugiau vitaminų, mikroelementų, fermentų i.kt naudingų medžiagų. Intensyviai, dideliuose ūkiuose auginama mėsa turi keliolika kartų daugiau pesticidų, negu užaugintoji ekologiniuose ūkiuose. Prisiminkime, jog mėsos produktai, ypač vidaus organai ir gyvuliniai riebalai - tai tikras sintetinių medžiagų sandėlis.

Žuvis šiek tiek sveikesnė upėse, ežeruose. Deja, jūros ir vandenyno užterštumas labai didelis.

Pirkime ir naudokime vietinę produkciją. Nepamirškime - iš kuo toliau atvežti produktai, kuo ilgiau jie buvo sandėliuose, tuo didesniu kiekiu cheminių medžiagų jie apdoroti.

Pirkime tik vietinių žolių arbatas ir miežines, cikorijų kavas. Atvežtine produkcija gali turėti sunkiųjų metalų, DDT, be to - gali būti auginama išnaudojant trečiųjų šalių neturtingiausius gyventojus.

Plaukime, lupkime vaisius, daržoves, kad sumažintume ant žievės galinčių būti chemikalų kiekį. Geriausia yra vartoti sezoninę produkciją - t.y. pirkti ir naudoti tai, kas šiuo metu auga, dera.

Nenaudokime konservuotų (sudėtyje turinčių įvairių konservantų, t.y. E raidžių) produktų.

Nepirkime ilgai galiojančių produktų. Jų talpos būna padengtos iš vidaus medžiagomis, turinčiomis bisfenolio. Bisfenolis, patekęs į kūną, gadina hormoninę sistemą.

Venkime maisto polikarbonato dėžutėse, buteliuose - ir ten būna bisfenolio.

Rinkimės šviežią, šaldytą arba džiovintą produkciją.

Nenaudokime produktų, įvyniotų į PVC (polovinilchlorido) plėvelę, ypač riebių. Plėvele apvyniotus produktus nešildykime mikrobangų krosnelėse. Šios plėveles sudėtyje yra adipatų, kurie gali patekti į mūsų organizmą ir sukelti endokrininės sistemos patologijas. Venkime visko, kas pažymėta šiomis kombinacijomis: PVC 3, PVC5, PC7.

Filtruokime geriama vandenį, tikrinkime nitratų kiekį jame.

Venkim dažytų, aromatizuotų gaminių

Rinkimės genetiškai nemodifikuotą produkciją.

Venkite produktų, turinčių triklozano. Tai pavojingas antiseptikas, dažnai randamas dantų pastose, plastikinėse pjaustymo lentelėse, indų plovimo kempinėlėse.

Mokykimės, žinokime, ką esame sukūrę, nors šis žinojimas baugina.